-Ouu...sorry,kad paklausiau,-pasižiūrėjo į merginos lavoną akie kampeliu
-Manyčiau ją reikėtu palaidoti,-atsisukęs į Rebecca linktelėjo.

Pasižiūrėjo į Daniel, lėtai linktelėjo ir atsitraukė kiek nuo jo.
-Padėsi?- viltingai kilstelėjo akis.

-Jai tik reikia,padėsiu,-linktelėjo šypteldamas menka šypsena,šį kart jo žavinga ar kokia viliojanti šypsena netiko,o ypač tokiu momentu.

Visgi Rebeccai net ta menkutė jo šypsenėlė lyg nutvilkė visą kūną, tad paskubom nusuko akis ir atsistojo. Apsidairė po kapines, tarsi ieškotų tinkamos vietos.

Mel rankytė kiek nusviro ir ji sujudėjo. Visą kūną tiesiog gėlė, bet ji negalėjo pajudėt. Neprisiminė kiek dienų čia pragulėjo, bet tikrai pakankamai daug. Bloga jai jau buvo nuo visko, gulėt lyg mirusiai lyg gyvai buvo siaubinga. Milžiniškas alkis tiesiog degino jos gerklę ir krūtinę. Šiandien ji padarė pažangą, pavyko pajudint ranką ir gal net pavyks pramerkt akis. Žinoma tiek daug ji nesitikėjo, nes buvo tokia nusilpus, jog nė žaizda praktiškai negijo. Sukaupusi visas valios pastangas kažką murmtelėjo ir vos pramerkė akis.

Nepatenkinta suraukia nosiuką, visiškai nesitikėjo jog ją galima taip lengvai perprasti.
Primerkė akutes ir jau ketino apsisukusi eiti tolyn, bet išgirdo kažkieko kito balselius ir kiek susidomėjusi pakreipė galvelę. Lėtai ėjo balsų šaltinio link, kol pastebėjo keletą asmenų.
- Viskas gerai ? - akutės iškart nukrypo į gulinčią, ir rodos, nekaip atrodančią merginą.

Rebecca sutrikus žiūrėjo į Mel ir vos įstengė pajudėt, ją buvo sukaustęs toks šokas. Kiek sutrikus žvilgtelėjo į Amy ir linktelėjo.
-Mel...-suspiegė ir pasilenkė prie sesers. Iš rankinės ištraukusi buteliuką kraujo, pridėjo Mel prie lūpų ir kiek pavertė.

Godžiai gėrė kraują ir kai jis pasibaigė kiek susiraukė.
-Niekšas Klaus,- suurzgė ir šiaip ne taip atsistojo. Kiek keistai nužvelgė seserį, bet troškulys ją vis dar kankino. Su Rebecca buvusio vaikino ji nelietė, nes nežinojo kas jis, o be to nenorėjo erzint sesers. Tad tik keletą kartų apsižvalgiusi pradingo.

Tuo visu momentu Daniel buvo sužavėtas kaip Mel atsipeikėjo iš numirusiųjų,suklapsėjo savo akimis ir atsiduso,nieko nesakė tik žiūrėjo į Rebecca ir kartais vis atsidusdavo.

Pasisuko į Daniel, Bekos veido mina buvo tokia tarsi ant jos būtų ką tik užvirtęs tankas.
-Bet man sakė, jog ji mirusi,- suklapsėjo akytėm ir nusipurtė.

-Vadinasi tas vadinamasis Klausas pataikė jai ne į širdį,o netoli jos,-linktelėjo mirkteldamas

Palinksėjo, bet vistiek tokia keista stovi.
-Man reikia tekilos ir tuojau pat,- atsiduso,- eini?
Kilstelėjo antakį ir kad ir kaip sunku buvo tai padaryt, bet nusišypsojo.

-Galima ir ten,- tokia gana užtikrinta palinksėjo.

Ilgai nelaukusi atsakymo nusitempė jį. Prasiblaškyt bus abiem į naudą.

Atsibudusi po šiokio tokio transo sumirkėjo akutėmis ir apsižvalgiusi pamatė, jog visi asmenys jau senokai pasišalinę.
Atsidususi dar kart apsižvalgė ir taip pat dingo.

Atsiranda čia ir kiek paėjėjusi atsisėdo po pirmu pasitaikiusiu medžiu. Kai gerai pagalvoji apsimokėtų rašyti dienoraštį, gal ir lengviau būtų ant širdies. Veidas dar kiek paraudęs nuo verkimo, bet greitai tai pradings, viski iš veido atsispindi skausmas. Pažvelgia į kažkokį antkapį, paskaito kas ant jo parašyta, pagalvoja kaip viskas vyko senovėje, bent jau atitrūksta nuo dabartinių minčių, kiek lengviau pasidaro, bet aišku kita smegenų dalis vis dar meta vaizdus kurių nereikėtų.

Nusiminus, be nuotaikos vaiks. Pasiima kažkokį šakaliuką esantį netoli, braižo su juo ant žemės kažką. Durnos pastarosios dienos, pagalvoja kas būtų jei vėl susitiktų Klaus, tikriausiai ant jo užsirautų, nes jis čia kalčiausias. Patempia lūpą ir vėl nurieda ašara. Toliau vedžioja šakaliuku žemę.

*Atsidūręs netoli tyliai tyliai nuskraidina laiškelį su nuoroda " o dabar keliauk ant tilto". Tada šypteli ir nubėga link pačio tilto, kad tik nereiktų su ja iškart susitikti.*

Braižo su basliuku ir netyčia paduria kažkokį lapelį. Paima jį nuo basliuko ir perskaito. Suklapsi akimis, pasižvalgo į šalis nesupratusi bajerio. Lėtai pakyla ir sugrūdusi lapelį į kišenę nužingsniuoja tilto link.

Atsiranda čia nueina prie kapo ir atsisėda atsiremia į antkatpį užverčia galvą į dangų ir leidžia ašaroms bėgti skruostais.

Atsistoje ir dingsta.

Prisėda prie savo mamos kapo, atlošia galvą į dangų ir galvoja kaip jei būtų gera jei jos mama būtų gyva..... Sulaiko ašaras ir svajoja toliau....

Pagalvoja jau ne laikas raudoti arba svajoti apie tai, kas neįmanoma. Dingsta...

Ateina, aišku dar žiūri į kelią, kad neužkliūtų už jokių medžių šaknų. Dar kiek paėjusi išsuka iš takelio ir eina žole išsisukinėdama nuo įvairių antkapių. Ieško kokios tinkamos vietos pasėdėti. Ramiai vaikštinėja žvelgdama į aukštų medžių viršūnes, jei būtų buvusi vis dar žmogus tikriausiai net kojos nekeltų čia tokiu vėliu paros metu kai aplinkui tamsu nors į akį durk. Galiausiai nusprendžia sustoti čia kur yra, klesteli ant pievos prie antakio į kurį nugara atsiremia. Iš tašiuko išsitraukia sąsiuvinį bei tušinuką. Nors ir tamsu, tačiau ji puikiai mato ką daro, kažką pradeda keverzoti sąsiuvinyje, kitaip sakant piešti. Smagu kai tokiu laiku nieko nėra aplinkui ir galima ramiai pasėdėti vienumoje.