Pervertė pora lapų.
-Turi talenta,-šyptelėjo.

Aną labai sudomino Lucy piešimo būdas, tad ji dar truputi pastovėjus pritūpė atsirėmus nugara į medį. Užsivartaliojo.

- Dėkui, dėkui, - kreivai šypteli. - Beveik net nesistengiu, nes tai darau tik kai užplaukia, - mirkteli, niekad rimtai piešimu neužsiėmė ir net negalvoja. Perbraukė ranka per plaukus patraukdama nuo veido užkritusia plaukų sruogą, žvilgtelėjo į dangų, o tuomet aplinkui į esančius antkapius.

Anna žvilgtelėjo aukštyn į Lucy
-žinai, gal ir durnai nuskambės, bet gyvenu čia viena, bei nelabai žinau apylinkes,manau man tikrai reikėtu tokios draugės, kaip tu. Tai gal norėtum būt mano draugė?

Na, ji iš tiesų neatsisako padėti visiems, visgi ne tiek daug pasikeitė nuo žmogiško gyvenimo.
- Nesijaudink, prie manęs niekas durnai neskamba, - nusijuokia numodama ranka, pati dažnai ką nors ne į temą pasakyt mėgsta. - Žinoma, jokių problemų, - linkteli. - Aišku jei iškęsi mane, nes kai kada būnu nepakenčiama, - mirkteli pasakiusi gryniausia tiesą.

Annos veide pasirodė ryški šypsenėlė.
-O, kaip gerai. Man tu išties patinki,-straktelėjo šalia Lucy.

Plačiai šypteli.
- Manau tikrai rasim bendrą kalbą, - tyliai sukikena, pažvelgia į ją. - Patikėk, tu ne ką mažiau man pradedi patikti, - mirkteli, atsispiria nuo medžio. Visgi kažkas pasisuko geresne linkme.

Žvengteli truputi.
-O tu tikrai turi humoro jausmą.

- Nepasidaryk per daug gero pirmo įspūdžio, - šypteli. - Ne visada pasireiškia tas humoro jausmas, - sukikena, rankas suktyžiuoja ties krūtine. - Paklausiu elementariausio klausimo, kurio klausiu kiekvieno naujai sutikto.. - nutęsia. - Kokie vėjai atpūtė į šį miestelį? - pasidomi kilsteldama antakiuką.

-Žinai, nei pati žinau, nei ką. Manau mane vėl sunervavo ta "Vampyriška užknisanti kasdienybė". Žinai čia buvo kaip ir mano namai vienu metu, tai yra labai seniai. Po tiek laiko dabar aš čia, sugrįžau. Manau, tiesiog noriu įsimaišyt į žmonija ir pagyvent kaip žmogus, seniai matytoj vietoj. Na kaip bus, taip bus.
- O ką tu čia veiki?

Išklausiusi jos linkteli.
- Aiškuma.. - nutęsia, viską suprato, kad net neverta aušinti burnos kalbomis. - Na, aš taip sakant čia kaip ir nuo vaikystės gyvenu... - gerai pagalvojusi ir kiek prisimerkusi, kad vaizdingiau atrodytų pasako. - O jei turėjai omenyje ką veikiu kapinėse, - sukikena, visaip buvo galima suprasti tą klausimą. - Tuomet, tikriausiai atėjau ramiai pabūti ir atitrūkti nuo visko, nors normaliam žmogui tai atrodytų gan keista, kad tokioje vietoje yra ieškoma ramybė, - galiausiai baigia viską dėstyti ir nusišypso gan maloniai.

Anna linktelėjo su didžiausia šypsena.
-Gerai, turiu lėkt, tikriausiai dar susimatysim.
Anna apkabino Lucy ir žaibišku greičiu paliko kapines.

Šypteli ir Anna'i dingus šypsena išblėsta. Atsidūsta pavartydama akis, atsiremia į medį ir nuslysta juo atsisėsdama ant žemės. Tiesiog taip nusibosta visą laiką būti maloniai, tai vargina. Užverčia galvą į medį, neblogai būtų ant ko nors išsilieti už viską kas susikaupę per tiek metų bent jau žodžiu, bet aišku ji tokios galimybės per amžius neturės. So, sėdi sau ramiai and užsimerkia, tokia jau pusiau snūduriuoja prie medžio. Eiliniam atrodytų, kad ji čia be sąmonės sėdi, bet tai būtų didelė klaida.

Lėtai pramerkia akeles ir kiek pasirąžo. Neaišku kiek laiko prakiūtojo čia besėdėdama, bet viena aišku, kad laikas kilti. Atsistoja, ranka patrina akeles ir pažvelgia į šalis. Aplinkui vien ramuma, tyluma.. ilgiau pabuvus tikrai nejauku pasidarytų. Persimeta kuprinukę per petį. Kiek dar apsimiegojusi kol galutinai prasibudins dingsta.

Christian visada stengdavosi būti savaip teisingas. Todėl po to, kai buvo sužeistas (nors greitai ir išgijo) jis patraukė į kapines. Kurį laiką praleido kažkur nuošalyje, tiesiog stebėdamas aplinką. Kol netrukus sulaukė žmogaus. Tai buvo dar jauna mergaitė, kažkur 12 metų. Christian kurį laiką nuošaliai stebėjo ją. Mergaitė priėjo prie vieno iš kapų ir atsiklaupusi pravirko, ten gėlių padėjo. Tuo tarpu Chris biškį susiraukė. Nemėgo atiminėt gyvybes iš tokių jaunų perspektyvių žmonių. Tačiau dabar tai jam atrodė teisinga. Netrukus Chris atsidūrė prie mergaitės, pritūpęs šalia. Jis pakalbino ją gan trumpai. Žymiai trumpiau kalbėjo su auka, nei kad buvo pratęs. Ilgai nesiterliojo. Sužinojęs iš mergaitės kelis jį dominančius tiesiog užhipnotizavo ją, kad nurimtų. O tada ramiai pribaigė. Atrodytų labai graži mirtis. Kūną paslėpė taip pat labai greitai. Vis dar buvo kruvinais ir suplėšytais marškiniais, o dabar ir apie lūpas matėsi kraujo. Vis dėlto, nejudėjo, tik stovėjo prie to paties kapo spoksodamas į jį.

Kaylee dar nebuvo visiškai nuėjusi, tad iš tolo stebėjo Chris. Iš lėto prisiartino atsistodama jam iš nugaros.
-Skriausti mažas mergaites niekšiška,- šyptelėjo,- taip nemanai?
Kilstelėjo antakį, nusibraukė nuo veido, vėjelio draikomus plaukus. Kaylee žvelgė tai į Christian, tai į tą kapą. Atsiradusi priešais vaikina, sudėjo delnus jam ant krūtinės ir gana ilgai žiūrėjo į akis. Lėtai pasilenkė link jo veido ir lyžtelėjo per jo lūpas nulaižydama kraują. Po akimirkos pradingo.

Christian nelabai spėjo susivokti laiku, kad kažką normalesnio spėtų nuveikti. Kai ji uždėjo rankas jam ant krūtinės ir žiūrėjo į jį Chris jau siekė rankas, kad apkabintų ją per liemenį, bet nespėjo. Lyžtelėjusi jam per lūpas ji dingo. Vaikinas apsidairė, jo veide atsirado nedidelė šypsenėlė.
- nejaugi taip greitai ir pabėgsi nuo manęs?.. - lyg niekur nieko paklausė, bet ji, berods, jau buvo dingus. Pavartė akis biškį. Nemėgo, kai tik jį paerzindavo ir dingdavo staigiai. Todėl pats greitai nuvarė..

Žaibo greičiu atlėkė čia. Ir vėl eilinį kartą prisėdo prie antkapio.
Užsimąstė, papiešė, tada truputi vėl užsimąstė ir bemąstydama užmigo.

Atsibudo. Atsistojus pasivalė užsedėtą užpakalį ir nulėkė