- Aš negalėčiau, tu nenusipelnei mirti. Girdi mane? - prisiartino kiek arčiau ir pasilenkė prie jos, lengvai prilietė pirštais jos smakrą ir kilstelėjo jos akis į savąsias.
- Nenusipelnei, supranti? - linktelėjo, vis dar nenutraukdamas akių kontakto. Patraukė ranką nuo jos smakro ir atsisėdo kiek tolėliau, bet ant lovos.
- Aš kaltas dėl to, kas tau nutiko, aš kaltas dėl tavo sielvarto, taigi čia ne aš turiu pykti ant tavęs, o greičiau jau tu ant manęs, - sukinėdamas savo žiedą ant piršto ir nudelbęs akis į jį kalbėjo, gan ramiu ir tyliu balsu.

Girdėjo jis visą tą Sophi širdies plakimą, jautė jos sutrikimą.
- Ir kodėl gi to norėjai, Sophia? - pažvelgia į ją nieko nesakančia veido išraiška.
- Suprask, jog aš noriu, kad tu gyventum, nenoriu, jog kankintumeis dėl manęs. Nes aš nuolat tai padarau, nuolat susimaunu. Jei tai nebus su tavimi, bus su kažkuo kitu.
Paėmė ją už rankos, sėdėdamas toj pačioj vietoj, nuleido judviejų rankas ir spustelėjo lengvai jos pirštukus. Šiuo metu nė pats nenutuokė ko nori, su kuo, kaip ir kodėl.

Įeina. Pamačiusi Soph gulinčią pribėga arčiau.
- Soph, kas atsitiko,- apkabina ją švelniai, tik po to pastebi Damon.
- Ką čia darai?- bejausmiai paklausia, tada galiausiai pažvelgia į John.
- Jis norėjo su tavim pasikalbėti...- murmteli Sophei.

Ateina su gėlių puokštele.. Jam nepatikdavo ligoninės.. Tas jų skleidžiamas kvapas, tiksliau smarvė ir gyditojai..Jis tikrai nemėgo ligoninių. Bet susikaupęs žengė nedrasiai vidun. Nežino ką reikės sakyti, bet jau dėliojo sakinius galvojo. Damonui tikriausiai tai turėjo atrodyti tikrai ne kaip.. Vaikinas su gėlėmis ateina aps jos merginą? Bet buvo kaip buvo.. Išvydęs Sophią, dabar jau blaivaus proto nustebo jos grožio.. Kiek prisiminė iš to susitikimo ji nepasižymėjo grožiu((sorr:D)). Žodžiu priėjo prie jos lovos.
-Čia tau.
Ištiesė ranką, o iš jo burnos sklido lengvas viskio ir cigarečių kvapas.. Bet šįkart jis nebuvo girtas.

Išgirdęs, jog Sophia sulaukė lankytojų lėtai paleido jos ranką ir atsitraukė kiek toliau susikišęs rankas į kišenes, kad mat galėtų kiti su ja pabendraut, o jis pernelyg giliai įklimpęs į savo mintis. akimis sekė Sophią, paskui pažiūrėjo į Ellę, vėliau į John'ą.

John nusišypsojo išvydęs tokią Sophy reakciją.. Tiesa ji atrodė labai silpna.
-Na, mūsų susipažinimas, jei tai galima šitaip pavadinti, buvo tikrai nekoks.
Šyptelėjo.
-Aš John.
Prisistatė ir linktelėjo. Išvydęs Damoną, suprato, kad jiedu tikriausiai pora.
-Tiesiog norėjau atsiprašyti, tikriausiai ne kokį pirmąjį įspūdį padariau.

- Galėčiau priversti tave pasakyti tiesą,- aiškiai pajutusi pasako draugei tyliai, kad Johnas neišgirstų.
- Bet palauksiu kol pasveiksi. Man tikrai svarbu kas tau nutiko..- dabar jos balsas išreiškė susirūpinimą.
- Ir ką šitas veikia su tavim?- mosteli Damono pusėn. Akimirką patylėjusi galiausiai tyliai paklausia.
- Tau viskas bus gerai?- norėjo įsitikinti jog Sohp tikrai pasveiks. Tada nusuko žvilgsnį į Damoną, nesuvokdama nei sveiku nei nesveiku protu, kodėl jis čia, jei, kaip ji suprato, jis turi kitą.

Jis šyptelėjo gavęs teigiamą atsakymą.. Išgirdęs tai ko tikriausiai jam nereikėjo kiek sutriko.
-Aš gal jau eisiu.. Netrukdysiu..
ATsiduso..
-Susisieksim.
Pasakė Ell ir Sophiai.

- Nebūtum mano draugė, išvadinčiau idiote,- rimtai pasako, tada prisėda ant lovos kraštelio.
- Ir kokie vėjai švilpė tavo smegeninėje kai nusprendei žudytis?- rimtai paklausia. Elle apėmė šioks toks pyktis dėl draugės skubotų veiksmų ir neapgalvojimo.
- Galėjai pasikviesti mane, aš būčiau šiek tiek jį paspirginusi ir viskas,- paprastai užbaigia.
- Pasaulis labiau liūdėtų dėl tavęs o nedėl jo..- bando pralinksminti ir paguosti.
-Būtinai,- Mirkteli Johnui ir nusišypso.

Kadangi ne per labiausiai Damonėlis norėjo klausytis replikų apie save dėl to, koks yra, nusprendė iš čia tyliai pasišalinti. Truputį priėjo arčiau Sophi, pabučiavo jai į ranką.
- Sveik, dar susitiksim, - padedamas jos ranką ant lovos mirktelėjo ir susikišęs rankas į kišenes išėjo laukan.

- O jis neturi kitos?- suraukia antakius bandydama viską suprasti.
Keista, kad žmonės taip aukojasi, ko beveik nėra dariusi Elle. Ji kaip tikra savaudė labiau brangina savąją gyvybę.
- Brangut, man atrodo tau nestiprus smegenų sutrenkimas,- galiausiai nusprendžia ir niekur nesitraukia nuuo jos lovos.

- Čiuveliui, tas kuris atėjo pas Tave ištryniau prisiminimus apie vampyrus, mat vienas jam įkando. Kuo mažiau įtarimų mirtingiesiems, tuo geriau..- ramiai pasako.
- O jis... tavo dar vienas kadras?- pakilnoja antakiukus užklausus draugės.
Ji jau nebeminėjo Damono ir tų dramų, nes visgi ne jos reikalas.

- Aišku gerai, kad nieko neprisimena, per daug įtarimų, nes aš tik smalsi istorijosstudentė,- šiek tiek sukikena.
Ranka vėstelėjusi plaukus nužvelgė palatą. Ne pati gražiausia ir nuotaikingiausia palata.
- Ilgai čia gulėsi?- pasiteirauja galvodama planus kaip padėt draugei. Tada akys užkliūna už gėlių puokštės.
- Juk paprasti draugai ar pažįstami gėlių neneša,- dar grįžusi prie senesnės temos pasako ir pakilnoja antakius.