Senosios kapinės

**Pranešimų skaičius** : 3567 **Meilės** : 29

Kaip visad Mel pasuko savo mėgstamiausiu keliuku, vedančiu per senasias kapines. Vampyrė ėjo kiek užsisvajojusi, kol išgirdo balsus. Už keletos antkapių pamačius vaikino ir merginos siluetus priėjo arčiau. Kol neišvydo, tai ko tikrai nesitikėjo. Kaip tik gali greičiau apsisuko ir nubėgo. nebuvo tikra, kad Klaus jos neatpažino.

**Pranešimų skaičius** : 3380 **Meilės** : 22

Gan greitu judesiu pasuko galvą į išgirstus nedidelius garsus, tačiau pažiūrėjęs nieko tokio nepamatė, bet žinoma tikrai yra tikras, kad pamatė Melanie. Oi kaip jam jos reikia, niekis dar tikrai bus proga su ja susitikti ir viską laaabai rimtai aptarti. Atsuko galvą į Sophios pusę.

Svečias

Kažkaip nemalonu pasidarė Sophiai sėdėt, kai jis stovi. Ir pati atsistojo. Nuėjus prie jo atsiremia nugara į medį.
-Laiminga meilė negriauna, tačiau nelaiminga...-nebaigia sakinio. Sophia žinojo, kad Klaus'as ir pats žinos jo pabaigą. -Bėje, kalbi taip lyg pats būtum tą patyręs?- smalsiomis akutėmis žvelgia į jo akis. Nors tai ir nebuvo jos reikalas, tačiau Sophiai vis tiek buvo įdomu.
-Oh, aš jau tiek gyvenime išgyvenau, kad man sunku ir pasakyti kas kraupu kas ne...-nelinksmai nusijuokia, žvelgia kažkur į tolį.
-Pastaruoju metu aš tikrai labai išsiblaškiusi,-palinksi. -Na, o tu jau, žinoma, pastebėjai kas esu aš, tiesa?-pakliausia nors jau ir beveik žinojo jo atsakymą.

((sorry, turiu eit nd daryt ;*** vakare prisijungsiu ;D**))

**Pranešimų skaičius** : 3380 **Meilės** : 22

Kiek galvą pasuka į ją. Taip jis kuo puikiausiai žinojo sakinio pabaigą taigi jam net klausti nebereikėjo.
- Na, galim sakyti gal esu ir patyręs, tačiau tokių dalykų mačiau daug iš šalies žiūrint, o vaizdą nesunku susidaryti, - tarsteli pasakęs kaip nekeista beveik tiesą.
- Patikėk galiu šimtą procentų garantuoti, kad aš išgyvenau per visą gyvenimą žymiai daugiau negu tu, - nusišypso vis dar žiūrėdamas į ją, kažkodėl jo akys tikrai negali nukrypti nuo jos profilio, kažkuom tai traukė, tačiau jis tikrai nežinojo kas.
- Žinoma, kad pastebėjau, - lėtai pasako ir linkteli. - Dėl to tikrai gali nesijaudinti, - puse lūpų šypteli.

**Pranešimų skaičius** : 3380 **Meilės** : 22

Vis dėlto stovi ir niekaip negali išmesti kai ko iš galvos. Tarsi dabar stovėtų ir būtų be vietos. Pažvelgia į Sophia.
- Trumpam atsiprašysiu, - pagalvojęs pasakė. - Truputi nenumatyti atvejai, tačiau jei iš čia nedingsi manau bus proga dar pasimatyti, - šypteli ir kiek pasižvalgęs dingo.

**Pranešimų skaičius** : 3380 **Meilės** : 22

Vėl atsiranda čia sutvarkęs reikalus. Stovi tokioje pat vietoje kaip ir prieš tai atsirėmęs beabejo į medį. Pažvelgia į Sophia ir pagalvoja, kad ji truputuka užsimiegojo.
- Tikiuosi neteko ilgai laukti, - linkteli pasakęs dėl viso pikto jei netyčia jis blogai pamanė.

Svečias

Atsitraukia.
-Žianai turiiu bėgti,Iki.
Mirkteli nueina.

Svečias

Klaus rašo:: Vėl atsiranda čia sutvarkęs reikalus. Stovi tokioje pat vietoje kaip ir prieš tai atsirėmęs beabejo į medį. Pažvelgia į Sophia ir pagalvoja, kad ji truputuka užsimiegojo.
- Tikiuosi neteko ilgai laukti, - linkteli pasakęs dėl viso pikto jei netyčia jis blogai pamanė.

Sophia visą tą laiką kai nebuvo Klaus'o ramiai stovėjo ir žiūrėjo kažkur į tolį kartais sumirksėdama. Nors Sophia buvo žmogus, tačiau jai nebuvo sunku taip prabūti gan ilgą laiką. Ji buvo pasinėrusi į savo mintis. Nors dabar jai jau po truputį pradėjo aiškėti, kaip ji turi elgtis ir gyventi toliau. Iš dalies tai buvo ir Klaus'o nuopelnas, mat šis vaikina Sophiai kažkuo pradėjo patikti. Galbūt todėl, kad jis nebuvo toksai kaip kiti ir kogero dėl to, kad jie turėjo nemažai panašumų, kuriuos Sophia jau spėjo įžvelgti. Jam grįžus ji kiek sukrutėjo. Trumpam žvilgtelėjus į jį nežymiai nusišypso, tada vėl žvelgia į tolį.
-Net nepastebėjau, kaip prabėgo laikas,-kiek tylesniu nei įprastai, svajingu balsu taria. Kelias minutes patylėjus nukreipia žvilgsnį į jį.
-Na, o tau kaip sekėsi? Padarei viską ką norėjai?-gan draugiškai nusišypso, tačiau ši šypsena nebuvo panaši į vienas iš tų dirbtinių, tik dėl vaizdo.

**Pranešimų skaičius** : 3380 **Meilės** : 22

Gan ilgai žvelgė į ją, kol prisiminė, kad atsakyti reikia. Kažkuom ši mergina jį traukė, o jis dar net jos vardo nežinojo, ot pažintys šiais laikais.
- Tai puiku, vadinasi ilgai neužtrukau, - nusišypso žvelgdamas į jos gražias kaip deimantukai akis.
- Sekėsi geriau nei gali būti iš tiesų, kol kas padariau viską, bet žinau kad tai toli gražu ne pabaiga, - linkteli pasakęs gal kiek paslaptingai, šiokią tokią mįslingumo kaukę užsidėjęs. Pagaliau jam patiko šios merginos šypsena, nes ji nebuvo dirbtina ką dažnai jam tenka daryti, tai privertė jį nusišypsoti gan natūraliai.
- Beje aš Klaus, - linkteli prisistatęs.

Svečias

Taip įdėmiai jo klauso net galvelę šiek tiek pakreipia. Jam baigus kalbėti vėl išsitiesia, nusibraukia plaukų sruogą nuo akių.
-Jei ne paslaptis...,-žvelgia tiesiai į jo akeles. - Kokie reikalai tave atvedė čia?
Išgirdus jo vardą meiliai nusišypso. Ištiesia smulkią rankutę į jį pasisveikinimui.
-Sophia,-švelniu balsu nepriekaištingai ištaria savo vardą. Truputį tūpteli, kaip senais laikais, atsitiesus tyliai, tačiau skambiai nusijuokia. Sophiai vis labiau pradėjo patikti šis vaikinas, o jeigu jai kas nors patinka ji būtinai to siekia. Ir gauna...

**Pranešimų skaičius** : 3380 **Meilės** : 22

Kiek prisimerkia ir pagalvoja ar verta jai pasakyti ką jis čia rezga ir daro, vis dėlto juk jis nėra geras, greičiau neša į blogą, tik čia kažkaip tą kaukę nusiėmė ir išlindo jo geroji pusė. Tačiau jautė, kad gali ja pasitikėti, tačiau vis dėlto reikėjo dar tuo įsitikinti.
- Tokie reikalai, kad man reikia atgauti mėnulio akmenį, - lėtai linkteli ir pažvelgia į ją, domino jį ar ji apie tokį kažką žino, kokia bus jos reakcija.
- Malonu, - nusišypso ir gan švelniai paima jos rankelę ir kilstelėjęs pabučiuoja kaip iš senų laikų džentelmenas, paleidžia jos švelnią rankutę.
Jam patiko pamatyti kaip ji tarsi senais laikais tūpteli ir tai vėl priverčia jį šyptelti.
- Tau tereikia ilgos pustos suknelės ir tikrai atrodytum kaip iš tų senų laikų, o tau tai labai gražiai tiktų, - pasako nužvelgęs ją nuo galvos iki kojų ir linkteli.

Svečias

Žvelgia į Klaus'ą, tyrinėja jo veido bruožus. Sophia, žinoma, pastebėjo, kaip jis susimąstė ir aiškiai suprato jog tai tikrai svarbūs reikalai. Sophia net nesitikėjo, kad jis ką nors pasakys, mat jie visai neseniai susipažino ir nedaug žino vienas apie kitą, tačiau jo atvirumas ją nustebino ir netgi pamalonino.
-Mėnulio akmenį gauti bus nelengva...-taip mąsliai ir kiek paslaptingai pasako. - Jo nori daug kas,-priduria tokiu pat balsu. Sophia gražiomis, tačiau dabar neįskaitomomis akutėmis pažvelgė tiesiai į jo akis.
-O kam tau jo reikia?- truputį kilsteli vieną dailiai išlenkta antakį. Priėjus arčiau jo rankutėmis pasiremia į jo krūtine, vis dar žvelgia jam į akis. Pasistiebus ant pirštukų pasilenkia prie jo veido, jos lūpos atsiduria netoli jo. Atrodė, kad Sophia tuoj jį pabučiuos.
-Aš galėčiau padėti tau jį gauti,-švelniai sušnabžda netoli jo ausytės. Atsitraukus nusišypso.

**Pranešimų skaičius** : 3380 **Meilės** : 22

- Žinau, kad bus nelengva, kad daug kas jo nori, tačiau jei aš noriu aš gaunu, - nusišypso, pažvelgia į jos neįskaitomas akutes, va tokios jam patinka.
Paseka visus jos judesius, tarsi kažkas suvirpėjo, bet pasijuto pamalonintas. Patinka jam toks mįslingi ir neužbaigti veiksmai.
- Jo reikia dėl vienos priežasties, - šypteli klastingai. - Bet kol kas jos tikrai neišduosiu, - linkteli. - Bet jei padėsi jį man gauti.. - mąsliai pasako. - Gal ir pasakysiu kam man to reikia, bet tik vienas dalykėlis jog tai žmonėms nelabai į naudą, - šypteli.

Svečias

-Bus sunku, bet nėra to ko negalėčiau gauti,-mirkteli jam viena akute, taip žaviai nusišypso.
-Bėje, ar žinai pas ką akmuo dabar?-tokiom nekaltom, naiviom akutėm žvelgia į jį. Nors, žinoma, Sophia jau buvo beveik sumaniusi ką ji darys. Vis dėlto Sophia dabar norėjo ne tik akmens. Ją vis labiau pradėjo traukti Klaus'as. Jis atrodė tooooks vyriškas. Beto Sophiai labai patiko šiurkštūs, pikti, tačiau kartu ir švelnūs vaikinai. O Klaus'as atrodė būtent toks.
-Na, aš juk ne visai žmogus,-gužteli petukais. - O kodėl manai, kad žmonėms ne labai į naudą?- kiek įtariai pažvelgia į jį.

**Pranešimų skaičius** : 3380 **Meilės** : 22

- Daugmaž žinau pas ką jis yra, - linkteli mąsliai pažvelgęs į ją. Užsimetą neįskaitomo veido kaukę pagalvojęs, kad kol kas taip bus geriau. Tačiau Sophia ji traukė, ir gan smarkiai traukė. - Tu nevisai, bet prie to pridėti galima ir tave, - linkteli ir kiek susičiaupia, jos tas įtarus žvilgsnis tarsi pasakė, kad geriau kol kas nutylėti tai. - Na tiesiog ne į naudą ir tiek, - linkteli rimtai pasakęs, neatskleis kas bus gavus tą akmenį ir padarius tai ką reikia, žinoma jam tai bus į naudą, kitaip tariant visiems vampyrams į naudą, bet aišku yra daug tokių kurie gina žmones ir kas jį šiek tiek liūdina.

Svečias

-Na, ir pas ką gi?- suklapsi mieliom akutėm, nusišypso. Sophia įtarė pas ką jis, bet jai reikėjo daugiau informacijos, o Klaus'as kaip ir galėjo ją suteikti.
-Galbūt ir galima, tačiau aš kaip nors išsisuksiu jeigu kas nors ir atsitiks,- taip gan abėjingai taria, sukikena. Sophiai nebuvo baisu, nes ji puikiai žinojo jog bet kokiu atveju suras išeitį ir bet tokios padėties. Tačiau vis dėlto Klaus'o paslaptingus jai truputį kėlė nerimą.

**Pranešimų skaičius** : 3380 **Meilės** : 22

- Jis yra pas Melanie, - šypteli ir pažvelgia į jos mielas akutes.
Kiek priartėjo arčiau jos veidelio ir žvelgė tiesiai į akis, pačio akys kiek patamsėjo ir pasilenkęs prie jos ausies sušnibždėjo:
- Deja, tuomet tu taptum per daug paprasta ir gležna, o pavojai tykotų ant kiekvieno kampo, - žinoma taip sakydamas turėjo omenyje, jog jos galios būtų prieš vampyrus neveiksmingos, atsitraukia nuo jos ir toliau žvelgia nerūpestingu žvilgsniu į ją.

Svečias

Išgirdus Melanie vardą pati sau linkteli. Sophia taip ir galvojo, kad akmuo pas ją, o po Klaus'o žodžių ji jau buvo tuo tikra. Dabar tiksliai žinojo pas ką turės jo ieškoti. Prieina arčiau jo, taip, kad beveik liečiasi.
-Aš tikrai rasčiau kas mane apgintų ir ne vieną...-sumurkia prie pat jo lūpų. -Be to mes būtume, kaip ir bendrininkai. O juk jie saugo vienas kitą, tiesa?-žvelgia į jį tokiom puppy eyes.
-Aš tave tikrai apsaugočiau,-meiliai taria, nusijuokia. Ji, žinoma, juokavo. Sophia žinojo, kad jis žymiai galingesnis negu ji. Sophiai patiko kartais truputėlį paerzinti pavojingus vampyrus. Jai patiko tas jausmas, kai žinai jog žaidi su likimu.

**Pranešimų skaičius** : 6209 **Meilės** : 63

Jennifer ateina atsisėda prie antkapio ir ji paskęsta dvejonėse, apie savo gyvenimą

**Pranešimų skaičius** : 3380 **Meilės** : 22

- O kokie mes mąstantys ir apsukrūs, - šypteli patenkintas. - Žinoma, kad apginčiau tokią dailią merginą kaip tu, - nusišypso ir paliečia ranka jos skruostą.
- Mažute, geriau nesivaržyk su manimi, - rimtai tarsteli, bet šypteli. - Greičiau aš tave gelbėsiu negu tu mane, - linkteli, o kadangi ji buvo visai arti jo jis ją prisitraukė dar arčiau, šypteldamas tokiu gan evil smile pabučiavo ją gan ilgu bučiniu, veidu atsitraukęs nuo jos per porą mm pažvelgė jai tiesiai į akis.

Svečias

Atsidūrus jo glėbyje gundančiai nusišypso. Apsiveja jo liemenį rankutėmis.
Atsako į bučinį. Truputį atsitraukus meiliomis, tačiau kartu ir klastingomis akutėmis pažvelgia jam į akis. Labiau atsitraukus gan stipriai delniuku trenkia jam per veida. Tada vėl priėjus prie Klaus'o stipriai jį apkabina, išriečia nugaryte. Švelniai, tačiau kartu ir aistringai jį pabučiuoja. Rankutėmis glosto jo nugarą, bei šonus. Truputį atsitraukus pažvelgia jam į akis.
-Na, taip aš gležna, trapi, smulkutė, tačiau tikrai ne tokia bejėgė, kaip tau atrodo,-sumurkia. -Aš turiu kitų privalumų,- gundančiai taria.

**Pranešimų skaičius** : 3380 **Meilės** : 22

Jai trenkus galima sakyti net nepajuto, bet kiek pajudino žandikaulį dėl viso pikto. O jos veiksmai tikrai klastingi, pabučiuoja, trenkia ir vėl pabučiuoja, moteriškė tikrai ne iš kelmo spirta, o tokie veiksmai dar labiau pradeda traukti ir mintyse skanduoti, kad turi ją gauti. Šypteli tarsi patenkintas jos elgesiu, laiko ją apsikabinęs per liemenį ir taip pat pažvelgia į jos akutes.
- Ir kokių privalumų turi? - pasidomi ir kilsteli antakį, įdomu jam gi sužinoti su kokia raganaite turi reikalų.

Svečias

Vis dar stovi jį apkabinusi, žvelgia į jo akutes.
-Vienas iš jų ir kogero pats galingiausias...-nežymiai nusišypso. - Man begalo sunku atsispirti,- pasilenkus sumurkia prie pat jo lūpų. Taip arti, kad jis galėjo justi jos šiltą alsavimą.

**Pranešimų skaičius** : 3380 **Meilės** : 22

Žinoma jis juto jos šiltą alsavimą kas tikriausiai dar labiau jį apsvaigino. Pažvelgia į jos akis.
- O tu visiškai tuo teisi, - šypteli ir pakšteli jai į lūpytes, tuomet akies krašteliu apžvelgia aplinką ir tik tada dašunta jam, kad jie vis dar kapinėse... wow, vieta tikrai gera.

Svečias

-Žinau,-sumurkia. Švelniai priglaudžia savo lūpas prie jo ir aitringai pabučiuoja. Atsitraukus pastebi kur nukrypo jo žvilgsnis. Pati truputį pasisukus akutėmis peržvelgia aplinką, tada vėl atsisuka į jį.
-Kas yra?-šiek tiek sunerimus paklausia, tačiau balsas vis dar skambėjo saldžiai,