- Į civilizaciją ? - prunkštelėjo.
- Pats prisidirbai. Niekas tau neliepė elgtis neapgalvotai.
Vis dėlto reikėjo ir toliau tą kraują gukšnot, vaikis alkanas kaip niekad.
- Priimsiu kaip komplimentą.- prasišiepė parodydama baltutėlius dantukus.

- Ir puiku. Bet galėjai pasakyti, ar bent duoti žinią jog esi pabėgęs iš kalėjimo. - tarstelėjo, ir susičiaupė supratus ką leptelėjo. Tos prakeiktos Kate minčių skaitymo galios.
Nudelbė akis, bet giliai įkvėpusi ryžtingai jas pakėlė.
- Nemanau. Bent jau ne tai, ką turėtum žinoti.

Net lengviau atsiduso. Išsisuko, bent šį kartą.
- Nieko, priprasi. Neilgai trukus susivoksi su kuo kalbi. - nusiviepė, Kate iš tiesų pasikeitė. Tiek dvasiškai, tiek charakteriu.
- Tiesa pasakius yra.- tyliau prabilo, išgirdus jog matys jį daug dažniau tik žiobtelėjo, gerai jog gavo martinį, tad gurkštelėjo jo.
- Man nereikia tavo globos. Susiprask ! - nesusivaldžius šūktelėjo, akys kiek patamsėjo. - Aš nebe ta Kate, kurią pažinojai nuo pat mažumės !

- Tuomet puiku. Manęs saugoti nebereikia.- visiškai ramiai ištarė, šypsojosi nes žinojo kad gali apsiginti.
Išgirdusi žodžius, kurių tikrai nesitikėjo, nebyliai cyptelėjo ir savo šalta ranka griebė jam už riešo, gana lengvai pasodindama atgalios ant kėdės.
- Kažkodėl esu linkusi manyti, jog dvoki šunimi.- iš nevilties griebėsi bet kokio šiaudo.

Jau dabar atėjo Kate eilė visiškai nustebti, toks šaltas žvilgsnis išmušė merginą iš vėžių.
- Ką nori tuo pasakyti ? - kilstelėjo antakiukus, giliai šnopavo.
- Juk negalėtum man pakenkti, nebent...- išpūtė akutes, įdėmiai jį nužvelgė.- Ką, po galais nuo manęs slepi, krikštatėvi ? - pakeltu balso tonu prabilo, pati atsistojo.

- Ką tik sakei kitaip. - atsikirto lediniu balsu. Net keista, kaip greitai viskas keičiasi. O juk Kate ne iš tų, kurie grasina.
- Tau pakaktų tik kuolo man į širdį. Visai paranku, ką ? Ne, o gal geriau įkasti ? Tuomet numirčiau kankindamasi. Juk esi vilkolakis. - po šių žodžių atsiduso, jautės pavargus ir išsekus, tikrai nenorėjo pyktis.
- Nenoriu kad taptume priešais. Per daug kvaila. - prikando lūpą ir akimirką buvo galima pamatyti tą mieląją Kate.
- Daugiau paslapčių neturiu. Aš tavęs nesuprantu.
Kiek susiraukė ir ragindama jį atsisėsti pati vėl pasodino, nepaleis kol neiškamantinės, tokia užsispyrus.
- Aš vis dar esu Kate. Juk esu čia, dabar. Kaip ir gyva. Turėtum džiaugtis. - rankute pasirėmė baro krašto, įsmeigė į jį įtarias akis.

Kiek primerkė akis, bet Armin rankos nepatraukė, nors ir buvo šlykštu.
- Jei sužinosiu, kad kenki bent vienam mano draugui vampyrui, turėsi su manimi ne per maloniausią pokalbį. - saldžiu balseliu prabilo, bet Kate negrasino - ji savo krikštatėvio bijojo kaip niekad.
- Mano tėvai mano, kad aš mirus. - akutės skausmingai žybtelėjo. - Mano sesuo Tamara mirus, įseserė Lucy taip pat. Jos abi vampyrės. Tik brolis žmogus. - metė jam, tegul žino kas ištiko jos šeimą. - Pusė mano giminės vampyrai.
Giliai įkvėpė stegdamasi nurimti.
- Žinai Armin, tu buvai vienas iš tų asmenų, kurio supratimo tikėjausi, dabar net to nėra. - balse buvo justi nusivylimas, bet šypsena veide liko. - Geriau papasakok savo negyvėlei krikšto dukrai kaip gyvenai ligi šiol, kaip praėjo pilnatys, kaip į mano tariamą mirtį reagavo tėvai ?

- Tiesa pasakius kuo toliau, tuo labiau imu abejoti. - papūptė lūpas, puiku, tuojaus imsis Kate savo litanijos. Gink die nosin gautų, atgal kurkas skaudžiau tėkšteltų.
- O kas sakė kad juos reikėjo keisti ? - kilstelėjo antakiukus. - Galime apsimesti, jog aš vis dar turiu plakančią širdį, o tu nesi šune...- krenkštelėjo. - Vilkolakis. Tiesa, šiąnakt nesikandžiok.
Dar labiau susiaurino akutes, šypsena iš veido dingo.
- Aš noriu žinoti. O jei nepasakysi, viską iš tavo galvelės iškratysiu. Kas nutiko ? - toks belenkaip susirūpinęs žvilgsnis.

Išsprogino akis ir sugriežė dantimis. Gerai, Kate iš tiesų yra amžina nepilnametė, bet jėtau, tikrai ne vaikais. Bet rodos Armin pasaulėžiūra manė kiek kitaip.
- Atsiprašau ? - įsižeidus bakstelėjo į save piršteliu.- Nusileisiu ant žemės ? Geriau pats galvok ką sakai, šunie.- piktai tėškė.
- Žinoma jog susitiksim...- išsišiepė, gero nelauk. Kai šis dingo iš Kate akiračio, mergina pati atsistojo ir piktai bambėdama išėjo.

*Atėjęs atsisėda prie baro ir užsisako Manhattan perfect kokteilio ir laukdamas gėrimo, dairosi po barą, gal ką pažįstamo pamatys.*

*Gavęs gėrimą iškart išgeria didelį gurgšnį ir padeda ant stalo dar nebaigtą. Šiaip vis dar įnikęs į telefoną rašo sms'us, tai nemato nieko pažįstamo, o gailą.*

*Dar kartą išgeria to gėrimo, kurio lieka tik lašas dugne stiklinės. Vis dar sėdi žiūrėdamas į esančiuosius čia.*

*Šiaip jau visai visą gėrimą išgeria ir sėdi žiūrėdamas į žmones... Varge varge, jo laikais tai ne taip būdavo ir šiaip, kažkaip draugiškesnių žmonių tikėjos. Tada šauna į galvą mintis, vėl persikraustyti į kitą miestą, iš Mystic Falls'o, nes čia jo niekas net nepriima kaip draugo. Tarkim net į vakarėlį niekas neatėjo ir Daniel įsižeidė, labai labai. Tai vat mąsto apie persikraustymą.*

*Apsvarstęs visus už ir prieš dėl išvykimo iš MF, atsistoja ir susimoka už gėrimą, o tada išeina į baro, į kurį, tikriausiai, nebegrįš.*

Atėjęs čia kiek pasidairė ir atsisėdo ant savo nuolat šildomos kėdės, mostelėjo barmenui, kad įpiltų burbono. Laukdamas apžiūrėjo barą.

-Pasiilgai?- pasako priėjusi prie Damon, turėjo nuskabėti maždaug kaip "labas". Padeda savo užpakaliuką ant šalimais esančios laisvos kėdės.

Išgirdęs kažkokį tai meilų balselį pasuko galvelę link ateinančios merginos, kiek kilstelėjo antakius, nužvelgė ją ir iš kart atsiminęs kreivai šyptelėjo. Sekė ją akimis, kol ši atsisėdo.
- O kaip gi kitaip, - vis dar kreiva šypsena veide.