-Jau sakiau septynis,-pavartė akis.-8,9,10.Puolė ją.Permetė ją per save,sugriebęs už kaklo trenkė į žemę ir sviedė ją į kitą medį.Pribėgo prie jos.

Tamara net negalėjo žiūrėti. Susiraukė.
- Aš nekenčiu tavęs. - ramiai tarė Elijui.

-Tavo bėda,-mestelėjo jai ir radęs kažkokį pagalį suleido jai į pilvą,bet ne į širdį.

Suspiegė iš nuostabos, nes jo veiksmai buvo pernelyg greiti, pajutus skausmą sudejavo, bet gulėjo ir nejudėjo. Tada pakėlusi galvą spjovė E. į veidą kraujus ir nusivalė lūpą, ant kurios žaizda jau gijo, pasitrynė kaklą. Kai suvarė pagalį, pradėjo spiegt ir sukando dantukus, vos ne vos išsitraukė tą baslį.

Susiraukusi žiūrėjo.
Vat dabar tai gyvenime neatleis.

Paėmė tą patį pagalį ir suleido kiek šoniau,bet į pilvą.

Stebėjo. Nieko nesakė. Bet bjaurėjosi juo ties kiekvienu jo judesiu.

Kiek suirzęs atsirado prie Elijaus ir atėmė tą pagalį.
- Vsio, pasilinksminai, dabar užteks, balius baigtas, - lengvai urgztelėjo, šiaip ne taip kiek atitraukęs Elijų ištraukės pagalį iš Melės pilvo.

Lengviau atsiduso.

Nustūmė D. ir paėmęs paskutinį pagalį įsmeigė jį prie širdies.
-Dabar viskas baigta,-pasakė Dean.-Ir tu eini su manim,-linkt jam.

Greitu judesiu pribėgo prie Melės ir ištraukė tą suknistą pagalį. Neapykantos pilnu žvilgsniu žiūrėjo į E.

Žiūrėjo į jį su šiokiu tokiu abejingumu.
- Tu idiotas, - pakinkavo galva.
Priėjęs prie merginos paėmė jos ranką ir pastatė ant kojų, norėjo to jo brolis, ar ne, šiuo metu jam nusispjaut.
- Dabar, aš keliauju su tavim.

Nuėjo.

Vienu žvilgsniu pažiūrėjo į merginas ir nuėjo kartu.

- Mel Mel! -pripuolė prie draugės. - Kaip tu ?

T. dingo iš čia.
(jau prieš kokį pusval. nes man užstrigo phone'as ir parašiau neten, nespėjau pataisyt :)))

Mel kiek svirduliavo, bet stovėjo. Laikėsi susėmusi vieną ranką prie širdies, kitą ant pilvo.
-išgyvensiu,- suurzgė ir pasviro kiek į priekį, bet nenugriuvo, sunkiai kvepavo.

-bet aš ir nepradėjau visko, kalta tavo sesutė,- susiraukė ir pasirėmė į antkapį,- tenorėjau, kad viskas greičiau baigtusi, jie tyčia vis palieka mane gyva.

Susiraukus žiūri į telefoną.
- Melanie, turim bėdų. - a'la protingai palinksi.

Sumirksėjo akim ir išsitiesė.
-kas nutiko?- išsigandusi paklausė.

-taip,- linktelėjo.

-vadinasi jie turi mėnulio akmenį,- susiraukė, Mel skruostu nuriedėjo ašara, iš ne vilties ji suklupo ant sniego, žaizdos jau gijo, bet sniegas buvo išteptas krauju,- mes nieko nebe padarysim.