Susiraukė.

Beliko žingsnis iki išėjimo.

Luna apsisuko. Atsirėmė į arklidžių tvorelę. Pasižiūrėjo.

Išėjo.

Dar sykį suspaudė kumščius.
Žinojo, kad jis girdės, tad tarė:
- Negalvok, kad bėgiosiu paskui tave it tavo šunytis.

Dar kartą paglosčiusi ir apkabinusi žirgą, įleidžią jį į aptvarą, tuomet sutvarko Elijah žirgą, paglosto, pakalba ir palieka arklides.

Jennifer atėjo čia nuėjo prie žirgo ir jį apžiūrinėjo paglostė jo karčius tada atsidarė aptvaro duris ir įėjo į vidų, pas nuostabų žirgą kuris jai taip patiko.

Linksmai nusišypsojo pasikinkė žirgą ir išvedė jį iš aptvaro, tada paėmė jį už vadelių ir nuėjo su juo į kliūčių ruožą.

Jen ateina čia su žirgu ir jį įveda į aptavara.
Dar kartą pažiūri į žirgą paglosto jam karčius pabučiuoja jam į nosytę ir dingsta.

Kaip tik prie arklidės durų jau stovėjo priekaba su jos numylėtiniu Marcipanu. Sumokėjusi už jo atgabenimą, išsipirkusi vietą jam arklidėse pagaliau išlaipino savo gyvenimo meilę.
-Kaip mano Marcipanas pakeliavo?- apkabinusi žirgą per jo storą kaklą atsisveikino su jį vežusiais vyrais ir nusivedė į jo naujuosius namus.
Kai tik pasiliko dviese, žirgas iškart puolė 'bučiuot' Emi. Kaip visada Emily ir jo galvoje sukūrė judviejų nuostabų paveikslą.
-Atsiprašau, bet šiandien enjodinėsim..tau reikia pailsėt,- darydama aptvaro duris atsiprašė.
Į kambarėjį šalia gardo ji padėjo savo tašę, užrakino duris.
Pasirūpinusi žirgo maistu jį pabučiavo ir linksma išėjo.

Atbėgo apsiašarojusi ir peršokusi užtvarą neleidžiantį žirgui pabėkti užsikabino jam ant kaklo ir gailiai pravirko.
Vis dar ašarotom akim greit jojiko kambarėlį persirengė jojimui skirtais rųbais, pasibalnojo žirgą ir išsivedė iš arklidžių.

Parvedė Marcipaną ir pagaliau kiek apsiramino.
Nubalnojusi jį visą iššukavo, sutvarkė ir pavalgydinusi pabučiavo.
-ryt grįšiu, išsimiegok,- nusišypsojo ir lėtai išėjo.

*Ateina čia ir dairosi kažko panašaus į kuolą. Pamato kažkokį pagalį, grynai vo grynai labai didelį kuolą primena. Pasiima šitą daiktą ir nueina į aptvarą, kuriame nėra arklio. Užsidaro, o tada atsisėda ant šieno, vis dar nedrįsta prieš save kelti rankos, apmąsto viską kaip reikiant ir dar gailisi savęs.*

*Ai, numoja ranka į visus savęs gailėjimus ir pakėlęs kuolą susismeigia tiesiai širdin. Kažkiek netiksliai pataikė ir dabar be jėgų guli, o kuolo nei ištrauksi be jėgų, nei ką nors padarysi. Guli leisgyvis ir mintyse iš paskutinių jėgų deda save į šuns dienas.*

*Išplėtęs akis pasižiūri į Lucy, kaip į kokį angelą.*
- Aš jau danguj?
*Praveblena ir užsimerkia, vėl atsimerkia ir taip markstosi, nes jam akyse Lucy, o jis guli toks ištižęs.*

- Ne, tu ne danguj, tu esi gyvas jei ka.
Prisimerkusi ziuri i ji, pakraipo galva.
- Kaip tau sove tai i galva? - atsidusta. - Gerai jautiesi? - meiliai ziuri i ji.

*Atsisėda išsiblaškęs ir įtemptai žiūri į Luc.*
- Nusidažei plaukus?
*Pasidomi, norėdamas nukreipti kalbą kita linkme bei slėpdamas gan veriantį skausmą.*

- Mhm, nusidažiau, - linkteli, švelniai jį apkabina. - Daugiau gyvenime taip nedaryk, - tarsteli kiek susijaudinus, gerai, kad viskas baigėsi taip, o ne kitaip.

*Apkabina ją, kaip tikras vyras. Tada atsistoja ir paima ją ant rankų, žinoma, norėdamas įrodyti, kad neskauda.*
- Aš tavęs pasiilgau ir maniau, kad tikriausiai tau bus geriau be manęs...
*Atsidūsta ir žiūri į ją, tokią gražią ir tokią viliojančią.*

Nusisypso ir budama jam ant ranku pabuciuoja saldziai jam i lupas.
- Niekad taip negalvok, kad be taves man bus geriau, - liudnas veidelis. - Greiciau man butu sielvartas ir nezinociau kur pasideti, - nusisypso ir prisiglaudzia prie jo.

*Nusišypso ir džiaugsmingai nusišypsojęs laiko ją ant rankų.*
- nenoriu gadinti šios nuostabios akimirkos, bet... Kaip visi reikalai su manimi ir Luke?
*Atsidūsta.*

- Tu turi labai daug sansu, - nusisypso. - Luke kazkur prapuoles taigi...manau ir taip aisku, - saulytes israiska.

*Nusišypso ir ją pabučiuoja kuo saldžiausiai.*
- Tu mano gyvenimas, mano meilė, viskas, kas gali priversti širdį plakti.
*Pasakęs pabučiuoja ją vėl.*