Dar kiek pažiūri į dangų ir sumirksėjusi nukreipia žvilgsnį kažkur tiesiai. Įsikiša telefoną į kišenę ir nušoka nuo turėklo. Kažkaip lyg ir alkana pasijuto, prikando lūpą. Pasidairė aplinkui ar nieko nematyti, deja.. ši vieta beveik niekieno nelankoma. Apsisuka ant kulno ir dingsta.

Eidama takeliu galiausiai pasiekė tiltą. Lėtai eina juo, o ranka braukia per turėklo kraštą taip nubraukdama sniegą nuo jo. Sustoja ties tilto viduriu, alkūnes padeda ant turėklo ir rankomis pasiremia smakrą, žvelgia žemyn nuo tilto, vėliau į tolį ir tuo pačiu mąsto žvelgdama į krentančias snaiges.

Vėpso į ją kaip visiška kvailė. Nustoja ėjus. Giliai įkvepia oro, iškvepia, deja supranta jog tai bergždžios pastangos. Aišku supranta kad taip negerai, nes ji nė kiek netroško pakenkti kitam. Kate nesuprato, kodėl toji mergina klykdama nebėga tolyn ar ko baisiau nedaro. Nesuvokdama savo veiksmų žengia keletą žingsniukų arčiau jos,rodos vis arčiau maisto.

Kreivai šypteli. Rodos, per menką akimirką Kate tapo visai kitokia. Gan greitai įveikė tarp jų likusį atstumą, jau norėjo stverti už kaklo, bet taip ir liko sustingus, prašiepus dantis. Akys užmatė jos pakabutį su verbena.

Užmerkia akytes. Galiausiai sugeba kiek aprimt, bet akys išlieka tos pačios.- Atsiprašau, - taria stenkdamasi nekvėpuot.

Pakelia į vaikiną akutes. Šypteli, bet nieko nesako.

- Kate, - paprastai atsako. Greitai pasigailėjo, jog prasižiojo. Pasuko galvą į kitą pusę. Tuomet nužvelgia vaikiną.- Pats kas būsi ? - paklausia galvoje turėdama rasę.

- Tiksliau galima? - primerkė akis. Kažkuo jai jis nepatiko, nors iš pažiūros buvo paprastas žmogus.

- Manau tu neskanus, - suraukia nosiuką. - Normalūs žmonės elgiasi normaliai ir mauna kuo toliau nuo tokių kaip aš.

- Mauk iš čia, - įspėja suirzus.