1
– Deimonai!
Ledinis vėjas plaikstė Elenos plaukus, plėšė nuo jos lengvą
megztuką. Tarp granitinių antkapių sukosi ąžuolo lapai, medžiai
siautulingai plakė šakomis. Elenai sugrubo rankos, sužvarbo lūpos
ir skruostai, bet ji stovėjo atsigręžusi į ūžaujantį vėją ir šaukė:
– Deimonai!
Šis vėjas buvo jo Galios išraiška jai įbauginti. Nepavyks. Mintis,
kad ta pati Galia buvo nukreipta prieš Stefaną, kėlė karštą
įniršį, deginantį Elenai širdį. Jei Deimonas pakenkė Stefanui, jei
jį nuskriaudė...
– Po velnių, atsiliepk! – suriko ji ąžuolams, supantiems kapines.
Prie jos kojų nusileido sausas ąžuolo lapas, it ruda suvytusi
plaštaka. Dangus virš galvos buvo pilkas kaip stiklas, pilkas kaip
antkapiai. Elena juto, kaip gerklę graužia įtūžis, neviltis ir apmaudas.
Ji klydo. Deimono čia nėra; ji viena su stūgaujančiu vėju.
Apsisuko – ir aiktelėjo.
Jis stovėjo jai už nugaros, taip arti, kad gręždamasi užkliudė
jį drabužiais. Per tokį atstumą būtų pajutusi kito žmogaus kūno
šilumą, išgirdusi jį. Bet Deimonas, žinoma, ne žmogus.
10
Sverdėdama atsitraukė porą žingsnių, prisivertė sustoti. Visos
iki šiol tyliai tūnojusios juslės dabar maldaute maldavo bėgti.
Elena sugniaužė kumščius.
– Kur Stefanas?
Tarp tamsių Deimono antakių išryškėjo vagelė.
– Koks dar Stefanas?
Elena žengė artyn ir skėlė Deimonui antausį.
Padarė tai negalvodama ir paskui vos galėjo patikėti taip pasielgusi.
Bet smūgis buvo stiprus – vožė iš visų jėgų, net Deimono
galva kryptelėjo į šoną. Perštėjo delną. Ji stovėjo, stengdamasi nuraminti
alsavimą, ir stebėjo jį.
Jis buvo visas juodas, kaip ir tada, kai Elena jį išvydo pirmą
kartą. Avėjo minkštus juodus batus, mūvėjo juodus džinsus, vilkėjo
juodą megztinį ir odinę striukę. Ir buvo panašus į Stefaną.
Elena nesuprato, kaip anksčiau to nepastebėjo. Tokie pat tamsūs
plaukai, blyški oda, stulbinamas grožis. Tik jo plaukai tiesūs, ne
banguoti, akys juodos lyg vidurnaktis, o lūpos nuožmios.
Deimonas palengva atgręžė veidą, ir Elena pamatė, kaip
skruostas, per kurį tėškė, rausta.
– Nemeluok, – virpančiu balsu tarė ji. – Žinau, kas tu toks. Tu
vakar vakare nužudei poną Tanerį. O dabar pradingo Stefanas.
– Nejaugi?
– Pats žinai!
Deimonas šyptelėjo, bet tuoj pat surimtėjo.
– Perspėju, jei jį nuskriaudei...
– Kas tada? – paklausė jis. – Ką tu padarysi, Elena? Ką tu gali
man padaryti?
11
Elena nutilo. Tik dabar suvokė, kad vėjas nurimo. Aplink tapo
mirtinai tylu, tarsi jie netrikdomi stovėtų didžiulio Galios rato viduryje.
Atrodė, kad viskas: švininis dangus, ąžuolai ir purpuriniai
bukmedžiai, net pati žemė – susiję su jais, tarsi Deimonas iš jų
visų siurbtų Galią. Jis stovėjo šiek tiek atsilošęs, gilios akys keistai
spindėjo.
– Nežinau, – sušnabždėjo ji, – bet ką nors sugalvosiu. Patikėk.
Jis ūmai nusikvatojo, ir Elenai ėmė daužytis širdis. Dieve, jis
tikras gražuolis. Žavus – per silpnas ir bespalvis žodis. Juokas
kaip visada tetruko akimirką, nors šypsena išblėso nuo lūpų, akyse
dar blykčiojo linksmos kibirkštėlės.
– Tikiu tavim, – atsipalaidavęs, žvalgydamasis po kapines tarė
jis. Paskui ištiesė jai ranką. – Tu per gera mano broliui, – atsainiai
mestelėjo.
Elenai knietėjo nustumti jo ranką, bet nebenorėjo jo liesti.
– Pasakyk, kur jis.
– Galbūt vėliau – tik ne už ačiū.
Deimonas atitraukė ranką, bet Elena spėjo pastebėti, kad jis
mūvi tokį pat žiedą kaip Stefano: sidabrinį su lazuritu. Įsidėmėk
tai, paliepė ji sau. Tai svarbu.
– Mano brolis, – toliau kalbėjo Deimonas, – kvailys. Jis mano,
kad jei primeni Kateriną, tai esi silpna ir nuolaidi kaip ji. Tačiau
jis klysta. Tavo pyktį pajutau iš kito miesto galo. Ir dabar jį jaučiu
– baltą šviesą, it dykumos saulę. Jau dabar esi stipri, Elena. Bet
galėtum būti daug stipresnė...
Elena spoksojo nesusivokdama, jai nepatiko, kad Deimonas
pakeitė temą.
12
– Nesuprantu, ką čia šneki. Ir kaip tai susiję su Stefanu?
– Elena, kalbu apie Galią. – Staiga jis žengė artyn, įsmeigė
į ją akis ir prabilo švelniai, įtikinamai: – Tu jau viską išmėginai,
ir niekas tavęs netenkino. Turi viską, bet kažko vis stinga, kažko
siaubingai trokšti, bet negali gauti. Tai tau ir siūlau. Galią. Amžiną
gyvenimą. Ir jausmus, kokių dar niekada nesi patyrusi.
Dabar ji suprato ir gerklėje pajuto tulžies skonį. Iš siaubo ir
pasibjaurėjimo užgniaužė kvapą.
– Ne.
– Kodėl? – sukuždėjo jis. – Elena, kodėl nepamėginus? Būk
atvira. Argi slapta to netrokšti? – Tamsios Deimono akys buvo sklidinos
įkarščio ir jėgos, jos verte vėrė Eleną, ir ji negalėjo atitraukti
žvilgsnio. – Galiu pažadinti slopinamas tavo svajones. Tu užtektinai
stipri gyventi tamsoje ir ja džiaugtis. Galėtum tapti šešėlių
karaliene. Elena, kodėl gi neįgijus tos Galios? Leisk man padėti.
– Ne, – atkirto ji, vargais negalais atplėšusi žvilgsnį. Daugiau
nebežiūrės į jį, neleis jam taip elgtis. Nesileis verčiama užmiršti...
verčiama užmiršti...
– Elena, tai pati didžiausia paslaptis, – tarė Deimonas. Jo balsas,
kaip ir pirštų galai, liečiantys jos kaklą, buvo švelnus. – Būsi
laiminga, kokia dar niekuomet nebuvai.
Ji turi prisiminti kažką nepaprastai svarbaus. Deimonas, pasitelkęs
Galią, privertė ją tai užmiršti, bet ji nepasiduos...
– Ir mes būsime kartu – tu ir aš. – Šalti pirštai brūkštelėjo per
raktikaulį, palindo po megztinio apykakle. – Tik mudu, amžinai.
Paliestos žaizdelės ant kaklo dilgtelėjo, ir Elenai prašviesėjo
protas.
13
Verčiama užmiršti... Stefaną.
Štai ką Deimonas norėjo išstumti iš jos minčių. Prisiminimus
apie Stefaną, žalias jo akis ir liūdną šypseną. Bet po tiekos drauge
patirtų išgyvenimų niekas neišstums iš jos širdies Stefano. Elena
nustūmė šaltus Deimono pirštus. Pažvelgė tiesiai į jį.
– Aš jau suradau, ko ieškojau, – šiurkščiai atkirto. – Ir su kuo
amžinai noriu būti kartu.
Deimono akis užliejo juoduma, nuo jo padvelkė šaltu įniršiu.
Žvelgdama į tas akis Elena įsivaizdavo kirsti pasiruošusią kobrą.
– Nebūk kvaila kaip mano brolis, – tarė jis. – Antraip ir tau
tą patį padarysiu.
Dabar ji išsigando. Negalėjo savęs pergalėti – šaltis smelkėsi
iki pat kaulų smegenų. Vėl kilo vėjas, ėmė siūbuoti medžių šakos.
– Deimonai, pasakyk, kur jis.
– Dabar pat? Nežinau. Negi negali bent trumpam liautis apie
jį galvojusi?
– Ne! – Ji sudrebėjo, vėjo taršomi plaukai krito ant veido.
– Taigi toks šiandien tavo galutinis atsakymas? Ar tikrai nori
žaisti su manim šį žaidimą, Elena? Padariniai gali būti liūdni.
– Tikrai. – Reikėjo neleisti jam prieiti artyn. – Ir tu, Deimonai,
manęs neįbauginsi. Negi nepastebėjai? Kai Stefanas papasakojo,
kas tu toks ir ką esi padaręs, praradai savo galią man. Nekenčiu
tavęs. Tu man šlykštus. Nebegali manęs valdyti.
Deimono veidas persimainė, sustingo, virto žiauria ir atšiauria
kauke. Jis nusikvatojo šiurpiu pratisu juoku.
– Nebegaliu? – pakartojo jis. – Galiu daryti ką tinkamas su
tavim ir tavo mylimais žmonėmis. Nė nenutuoki, ką sugebu, Elena.
Bet dar sužinosi.
Deimonas žengtelėjo atgal, ir vėjas pervėrė Eleną it peilis.
Akyse mirguliavo, tarytum ore šokinėtų šviesios dėmelės.
– Elena, ateina žiema, – kraupiu, aiškiu balsu, nustelbiančiu
vėjo stūgsmą, pasakė jis. – Negailestingas metų laikas. Netrukus
sužinosi, ką aš galiu ir ko ne. Dar neatėjus žiemai mudu būsim
kartu. Tapsi mano.
Eleną akino sūkuriuojantis baltumas, nebeįžiūrėjo tamsaus
Deimono silueto. Net jo balsas slopo. Ji apsikabino save, nunarino
galvą, kūnas tirtėte tirtėjo. Sukuždėjo:
– Stefanai...
– Beje, – atsklido Deimono balsas. – Klausei apie mano brolį.
Elena, nevark ir neieškok jo. Šiąnakt jį nužudžiau.
Elena pakėlė galvą, bet matė tik svaiginantį baltumą, deginantį
nosį ir skruostus, limpantį prie blakstienų. Tik smulkiems grūdeliams
nusileidus ant odos suvokė, kad tai – snaigės.
Lapkričio pirmąją snigo. Saulė pasislėpė už debesų.
15
2
Virš tuščių kapinių tvyrojo keista prieblanda. Sniegas lipdė
Elenai akis, o vėjas taip stingdė kūną, lyg būtų įbridusi į ledinio
vandens srovę. Vis dėlto ji neatsigręžė į naująsias kapines.
Numanė, kad Vikerio tiltas turi būti tiesiai priešais ją. Patraukė
prie jo.
Tuščią Stefano automobilį policija rado prie Senojo kelio. Vadinasi,
Stefanas jį paliko tarp Skenduolių įlankos ir miško. Elena
patraukė per kapines apžėlusiu takeliu, klupinėjo nunarinusi galvą,
rankomis siausdamasi ploną megztuką. Ir užrištomis akimis
būtų radusi kelią per kapines.
Perėjus tiltą nuo drebulio ėmė skaudėti kūną. Dabar snigo ne
taip smarkiai, bet vėjas sustiprėjo. Jis lindo po drabužiais, lyg šie
būtų popieriniai, gniaužė kvapą.
Stefanas, galvojo ji, sukdama į Senąjį kelią ir droždama į šiaurę.
Nepatikėjo Deimonu. Ji žinotų, jei Stefanas būtų žuvęs. Gal
jis šiuose baltuose sūkuriuose; galbūt jis sužeistas, sušalęs. Elena
miglotai juto, kad nebegali blaiviai mąstyti. Visos mintys susitelkė
į viena. Į Stefaną. Reikia surasti Stefaną.
16
Darėsi vis sunkiau laikytis kelio. Dešinėje augo ąžuolai, kairėje
almėjo Skenduolių įlankos vandenys. Ji kluptelėjo ir sulėtino
žingsnį. Vėjas nebeatrodė toks žvarbus, tik pati jautėsi baisiai pavargusi.
Turėjo atsisėsti ir pailsėti, bent trumpam.
Susmukusi staiga suprato, kaip kvailai pasielgė išėjusi ieškoti
Stefano. Stefanas ateis pas ją. Jai tereikia sėdėti čia ir laukti. Tikriausiai
jau ateina.
Elena užsimerkė ir nuleido galvą ant kelių. Apgaubė šiluma.
Klaidžiojančiose mintyse ji išvydo besišypsantį Stefaną. Jis saugiai
apglėbė ją stipriomis rankomis, ir ji nurimo, atlėgo visa baimė ir
įtampa. Ji buvo namie. Ten, kur turi būti. Stefanas niekam neleis
jos skriausti.
Bet, užuot laikęs glėbyje, Stefanas ją purtė. Trikdė nuostabią
poilsio ramybę. Elena matė jo veidą, išblyškusį ir atkaklų, žalias
patamsėjusias nuo skausmo akis. Mėgino pasakyti, kad nurimtų,
bet jis nesiklausė. Elena, kelkis, tarė jis, ir Elena pakluso nepermaldaujamai
žalių akių jėgai. Elena, tuoj pat kelkis...
– Elena, kelkis! – balsas buvo plonas, stiprus, bet išsigandęs. –
Nagi, Elena! Kelkis! Nepanešim tavęs!
Elena sumirksėjo, sutelkė žvilgsnį į kalbančiojo veidą – mažą,
ovalų, blyškia, bemaž skaidria oda, apsuptą vešlių, minkštų rusvų
garbanų. Plačios rudos akys apsnigtomis blakstienomis sunerimusios
žvelgė į ją.
– Bone, – lėtai pratarė Elena. – Ką čia veiki?
– Padeda man tavęs ieškoti, – iš kitos pusės atsiliepė antras,
žemesnis balsas. Mažumėlę pasisukusi Elena išvydo grakščiai išlenktus
antakius ir rusvą odą. Tamsios Mereditės akys, paprastai
17
tokios pašaipios, dabar irgi atrodė susirūpinusios. – Elena, kelkis,
jei tik nenori iš tiesų virsti ledo karaliene.
Ji buvo susnigta lyg baltas kailinis pledas. Stojosi sustirusi,
ramstydamasi į drauges. Visos grįžo į Mereditės automobilį.
Šilumoje Elenai ėmė dilgčioti rankas ir kojas, krėsti drebulys.
Žiema – negailestingas metų laikas, pamanė Mereditei vairuojant.
– Elena, kas dedasi? – nuo galinės sėdynės kamantinėjo
Bonė. – Ką sau manai, šitaip pabėgti iš mokyklos? Ir ko čia atsidanginai?
Elena sudvejojo, papurtė galvą. Labiau už viską troško išsipasakoti
Bonei su Meredite. Iškloti joms visą šiurpią Stefano ir
Deimono istoriją, pranešti, kas iš tikrųjų vakar atsitiko ponui Taneriui
– ir kas vyko vėliau. Bet negalėjo. Net jei draugės ir patikėtų,
tai ne jos paslaptis.
– Visi tavęs ieško, – priekaištavo Mereditė. – Mokykloje sambrūzdis,
o tavo teta eina iš proto.
– Atsiprašau, – vangiai tarė Elena, stengdamasi sutramdyti
smarkų drebulį.
Automobilis įsuko į Klevų gatvę ir sustojo prie jos namų.
Teta Džudita laukė su pašildytomis antklodėmis.
– Žinojau, kad jei tave suras, būsi sušalusi, – nutaisiusi linksmą
balsą ji išskėtė rankas. – Sniegas iškart po Helovino! Sunku
patikėti. Kur ją radote, merginos?
– Ant Senojo kelio už tilto, – atsakė Mereditė.
Liesas Džuditos veidas išbalo.
– Prie kapinių? Kur įvykdyti užpuolimai? Elena, kaip tu galėjai?..
– Pažvelgusi į dukterėčią teta staiga nutilo. – Kol kas apie tai
18
nekalbėsim, – tarė ji, stengdamasi apsimesti linksma. – Nusimesk
tuos šlapius drabužius.
– Išdžiūvusi turėsiu grįžti, – pareiškė Elena. Smegenys vėl
dirbo, ir ji suprato: iš tikrųjų Stefano ten nematė; tai buvo sapnas.
Stefanas dingo.
– Nė negalvok, – pareiškė tetos Džuditos sužadėtinis Robertas.
Elena nebuvo pastebėjusi jo, stovinčio nuošaly. Jo balsas skambėjo
tvirtai. – Stefano ieško policija; tegu ji dirba savo darbą.
– Policija mano, kad jis nužudė poną Tanerį. Bet jis to nepadarė.
Juk tikite, tiesa? – Džuditai velkant permirkusį megztinį, Elena
ieškojo pagalbos aplinkinių veiduose, bet jų išraiška buvo santūri.
– Juk tikite, kad jis to nepadarė? – praradusi viltį pakartojo ji.
Niekas neatsakė.
– Elena, – galop pratarė Mereditė, – niekas nenori manyti,
kad jis tai padarė. Bet... tas jo pabėgimas...
– Jis nepabėgo. Tikrai! Tikrai!
– Elena, ššš, – nutildė teta. – Nesijaudink. Turbūt apsirgai.
Taip šalta, o praėjusią naktį miegojai vos porą valandų... – Ji priglaudė
delną Elenai prie skruosto.
Elena nebeištvėrė. Niekas ja netiki, netgi draugai ir šeima. Tą
akimirką jai atrodė, kad aplink – vien priešai.
– Aš nesergu! – atšlydama sušuko ji. – Ir neišprotėjau – kad
ir ką paistytumėt. Stefanas nepabėgo ir nenužudė pono Tanerio, ir
man nerūpi, kad niekas manim netiki... – pritrūkusi kvapo nutilo.
Džudita tūpčiojo aplinkui, ragino lipti viršun, ir Elena leidosi
nuvedama. Bet atsisakė gultis į lovą, nors teta ir įtikinėjo, kad
reikia pailsėti. Sušilusi Elena atsisėdo svetainėje prie židinio, apsi19
kamšiusi antklodėmis. Telefonas skambėjo visą popietę, ji girdėjo
tetą Džuditą šnekantis su draugais, kaimynais, mokytojais. Ji visus
tikino, kad Elena jaučiasi gerai. Vakarykštė... tragedija ją mažumėlę
sutrikdė, regis, ji šiek tiek karščiuoja. Bet pailsėjusi bus sveika
kaip ridikas.
Mereditė su Bone sėdėjo šalia.
– Nori išsipasakoti? – tyliai paklausė Mereditė.
Elena, spoksodama į židinį, papurtė galvą. Visi nuo jos nusigręžė.
Ir Džudita klysta; ji jaučiasi prastai. Nesijaus gerai, kol
nebus surastas Stefanas.
Užsuko Metas, šviesūs plaukai ir tamsiai mėlyna striukė buvo
susnigti. Jam įžengus į kambarį, Elena viltingai pakėlė akis. Vakar
Metas padėjo išgelbėti Stefaną, kai visa mokykla norėjo jį nulinčiuoti.
Bet šiandien į viltingą žvilgsnį Metas atsakė rimtai apgailestaudamas,
o akys susirūpinimą rodė tik dėl Elenos.
Mergina karčiai nusivylė.
– Ką čia veiki? – griežtai paklausė Elena. – Laikaisi pažado
rūpintis manim?
Meto akyse šmėkštelėjo nuoskauda, bet balsas buvo ramus.
– Iš dalies. Bet aš vis tiek rūpinčiausi tavim, net jei nebūčiau
pažadėjęs. Nerimavau dėl tavęs. Paklausyk, Elena...
Ji nebuvo nusiteikusi klausytis.
– Na, ačiū, man viskas gerai. Paklausk ko tik nori. Taigi gali
liautis nerimavęs. Be to, nesuprantu, kam reikia tesėti pažadą,
duotą žudikui.
Metas apstulbęs dirstelėjo į Mereditę su Bone ir bejėgiškai papurtė
galvą.
20
– Taip nesąžininga.
Elena nė neketino elgtis sąžiningai.
– Sakiau, gali liautis nerimavęs dėl manęs ir rūpinęsis mano
reikalais. Ačiū, man viskas gerai.
Užuomina buvo aiški. Metas pasuko prie durų, tuo metu teta
Džudita atnešė sumuštinių.
– Atsiprašau, turiu eiti, – sumurmėjo jis. Išėjo nė neatsigręžęs.
Mereditė su Bone, Džudita ir Robertas prie židinio valgydami
pavakarius mėgino užmegzti pokalbį. Elena valgyti negalėjo,
o kalbėti neturėjo noro. Geros nuotaikos buvo tik mažoji Elenos
sesutė Margarita. Keturmetė linksmai prisiglaudė prie Elenos ir
pasiūlė Helovino saldainių.
Elena stipriai apkabino sesutę, įsikniaubė į šviesiai geltonus
Margaritos plaukus. Jei Stefanas galėtų paskambinti arba perduoti
jai žinią, jau būtų tai padaręs. Niekas pasaulyje jo nesulaikytų,
nebent būtų sunkiai sužeistas, kur nors uždarytas arba...
Paskutinio „arba“ ji nedrįso ištarti mintyse. Stefanas gyvas;
turi būti gyvas. Deimonas melagis.
Bet Stefanas papuolė į bėdą, ir Elena turi žūtbūt jį surasti. Ji
visą vakarą apie tai galvojo, stengdamasi sukurti kokį nors planą.
Viena buvo aišku – niekas jai nepadės. Niekuo nebegalima
kliautis.
Temo. Elena pasimuistė ir apsimetė žiovaujanti.
– Pavargau, – tyliai tarė. – Gal tikrai sergu. Eisiu į lovą.
Mereditė įdėmiai pažvelgė į ją.
– Ponia Gilbert, – kreipėsi ji į tetą Džuditą, – gal mudvi su
Bone galėtume pasilikti nakčiai. Palaikytume Elenai draugiją.
21
– Puikiai sugalvojai, – patenkinta sutiko teta. – Man būtų labai
malonu, jei tik tėvai neprieštarauja.
– Iki Herono tolimas kelias. Manau, ir aš pasiliksiu, – pasakė
Robertas. – Galiu išsitiesti čia ant sofos.
Džudita paprieštaravo, kad viršuje apsčiai kambarių svečiams,
bet Robertas nepasidavė. Sofa jam būsianti pats tas.
Žvilgtelėjusi nuo sofos į prieškambarį, kurio laukujės durys
buvo puikiai matyti, Elena suakmenėjo. Jie viską suplanavo iš
anksto arba sumąstė dabar pat. Pasistengė, kad ji negalėtų pasprukti.
Kai išėjo iš vonios apsisiautusi raudonu šilkiniu kimono, ant
savo lovos pamatė sėdinčias Mereditę ir Bonę.
– Ką gi, sveiki, Rozenkrance ir Gildensterne, – su kartėliu tarė.
Bonė, atrodžiusi prislėgta, sunerimo. Dvejodama pašnairavo
į Eleną.
– Ji mus perkando. Nori pasakyti, kad šnipinėjam jos tetai, –
paaiškino Mereditė. – Elena, suprask, taip nėra. Negi visiškai nepasitiki
mumis?
– Nežinau. Ar galiu pasitikėti?
– Taip, juk mes tavo draugės. – Elenai nespėjus nė sujudėti,
Mereditė stryktelėjo nuo lovos ir uždarė duris. Tada atsigręžė į
Eleną. – Dabar, kvailiuke, bent kartą gyvenime paklausyk manęs.
Tiesa, mes neišmanom, ką galvoti apie Stefaną. Bet negi nesupranti,
kad pati esi dėl to kalta? Vos tik judu susidraugavote, užsisklendei
nuo mūsų. Nepasakojai, kas darosi. Arba ne viską pasakojai.
Ir vis dėlto mes tavimi tikim. Tu tebesi mums svarbi. Elena, mes
palaikom tave ir norim padėti. Jei to nesupranti, tikrai esi kvaiša.
22
Elena lėtai nusuko žvilgsnį nuo tamsaus, įtempto Mereditės
veido ir įsmeigė akis į blyškų Bonės veidelį. Ši linktelėjo.
– Tai tiesa, – tankiai mirksėdama, lyg mėgintų sulaikyti ašaras,
tarė ji. – Net jei mes tau nepatinkame, tu mums vis dar patinki.
Elena pajuto, kaip akys sudrėko, išgaravo pyktis. Bonė pakilo
nuo lovos, ir jos visos apsikabino. Elena nebegalėjo sulaikyti riedančių
skruostais ašarų.
– Atleiskit, kad slapukavau, – atsiprašė ji. – Bet negaliu net
paaiškinti, kodėl nevalia visko pasakoti. Tiesiog nevalia. Vis
dėlto viena galiu pasakyti. – Šluostydamasi skruostus Elena
rimtai pažvelgė į drauges. – Kad ir kokie svarūs atrodytų įrodymai,
Stefanas nenužudė pono Tanerio. Žinau, kad nenužudė,
ir žinau, kas tai padarė. Tas pats asmuo užpuolė Vikę ir senuką
po tiltu, ir... – ji nutilo, pasvarstė: – Ir, Bone, manau, jis pribaigė
Jangdzę.
– Jangdzę? – Bonė išpūtė akis. – Bet kam jam prireikė žudyti
šunį?
– Nenutuokiu, bet tąnakt jis ten buvo, tavo namuose. Įpykęs.
Užjaučiu, Bone.
Bonė nesusigaudydama papurtė galvą. Mereditė paklausė:
– Kodėl nepapasakoji policijai?
Elena isteriškai sukikeno.
– Negaliu. Ne jų jėgoms susidoroti. Negaliu visko paaiškinti.
Sakėt, kad pasitikit manim; tai turit ir dabar tikėti.
Bonė su Meredite susižvelgė, paskui dirstelėjo į lovatiesę, iš
kurios Elena nervingai pešiojo siūlus. Galop Mereditė paklausė:
– Gerai. Tai kuo galim tau padėti?
23
– Nežinau. Niekuo, nebent... – Elena nutilo ir pažvelgė į
Bonę. – Nebent, – pasikeitusiu balsu pridūrė: – tu padėtum surasti
Stefaną.
Rudos Bonės akys atrodė nuoširdžiai suglumusios.
– Aš? Bet ką aš galiu padaryti? – Mereditei trūkčiojamai įkvėpus,
ji suaimanavo: – O! O!
– Anądien sužinojai, kad nuėjau į kapines, – priminė Elena. –
Netgi nuspėjai, kad Stefanas ateis į mokyklą.
– Maniau, netiki visokiais aiškiaregiais, – sušnibždėjo Bonė.
– Nuo tada pasimokiau. Be to, mielai patikėčiau bet kuo, kas
padėtų surasti Stefaną. Pasinaudočiau bet kokia galimybe.
Bonė susigūžė, lyg norėdama tapti nematoma.
– Elena, suprask, – verkšleno ji. – Aš to nesimokiau; negaliu
šių dalykų valdyti. Ir... ir tai ne žaidimas, nebe žaidimas. Kuo daugiau
naudojiesi galiomis, tuo labiau jos naudojasi tavimi. Galų gale
jos užvaldo tave, nori to ar ne. Tai pavojinga.
Elena atsistojo, priėjo prie vyšnios medžio spintelės ir pažvelgė
į ją tuščiomis akimis. Paskui atsigręžė.
– Tu teisi; tai ne žaidimas. Ir aš tikiu, kad tai pavojinga. Bet Stefanas
pateko į bėdą. Bone, manau, jis sunkiai sužeistas; jo ieško tik
priešai. Galbūt jis šiuo metu miršta. Galbūt... galbūt jis jau... – Elenai
sugniaužė gerklę. Ji pasilenkė virš spintelės ir giliai įkvėpė mėgindama
nusiraminti. Pakėlusi galvą išvydo, kad Mereditė žvelgia į Bonę.
Bonė atsilošė, išsitempė kiek galėdama. Pakėlė smakrą, kietai
sučiaupė lūpas. Švelniose rudose akyse blykstelėjo niūri liepsnelė,
ir ji sutiko Elenos žvilgsnį.
– Mums reikės žvakės, – teištarė.
24
* * *
Degtukas čirkštelėjo, pažėrė į tamsą kibirkštis ir įsidegė stipri,
skaisti žvakės liepsna. Ji metė geltoną šviesą ant blyškaus palinkusio
Bonės veido.
– Man reikės jūsų abiejų, kad galėčiau susikaupti, – pasakė
ji. – Žiūrėkit į ugnį ir galvokit apie Stefaną. Mintyse susikurkite
jo paveikslą. Kad ir kas nutiktų, neatitraukit akių nuo ugnies. Kad
ir ką daryčiau, tylėkit.
Elena linktelėjo, kambaryje buvo girdėti vien tylus alsavimas.
Liepsna pleveno ir šokčiojo, mesdama šviesos raštus ant trijų mergaičių,
sukryžiuotomis kojomis sėdinčių aplink. Bonė užsimerkusi
kvėpavo giliai ir lėtai, kaip mingantis žmogus.
Stefanas, galvojo Elena, stebeilydamasi į liepsną, mėgindama
minčiai suteikti visą valios jėgą. Ji susikūrė jį mintyse, pasitelkusi
visas jusles. Skruostu juto vilnonio jo megztinio šiurkštumą, uodė
odinę striukę, jautė ją glėbiančių rankų stiprumą. Ak, Stefanai...
Bonės blakstienos virptelėjo, kvėpavimas dažnėjo, tarytum ji
būtų sapnavusi baisų sapną. Elena ryžtingai žvelgė į ugnį, tik Bonei
nutraukus tylą jos nugara perbėgo šiurpas.
Iš pradžių draugė skausmingai sudejavo. Paskui krestelėjo galvą,
trūkčiojamas alsavimas virto žodžiais.
– Vienas... – tarė ji ir nutilo. Elenos nagai smigo jai į delną. –
Vienas... tamsoje, – kalbėjo Bonė. Balsas buvo tolimas, iškankintas.
Kiek patylėjusi Bonė prakalbo sparčiau:
– Tamsu ir šalta. Aš vienas. Už manęs yra kažkas... kieta ir
šiurkštu. Akmuo. Anksčiau jis skaudžiai spaudė – dabar nebe.
Nuo šalčio nieko nebejaučiu. Taip šalta... – Bonė rangėsi, lyg no25
rėdama nuo kažko pasitraukti, paskui nusikvatojo šiurpiu juoku,
bemaž kūkčiojo. – Juokinga. Nemaniau, jog kada nors taip trokšiu
išvysti saulę. Čia visada labai tamsu. Ir šalta. Vandens iki kaklo,
jis ledinis. Ir tai juokinga. Visur vanduo, o aš mirštu iš troškulio.
Taip ištroškau... net skauda...
Elenai užėmė kvapą. Bonė pateko į Stefano mintis, ir kas žino,
ką ten atras. Stefanai, pasakyk, kur esi, karštai meldė ji. Apsidairyk;
pasakok, ką matai.
– Trokštu. Man reikia... gyvasties? – Bonės balsas skambėjo
abejojamai, lyg ji gerai nežinotų, kaip išversti kažkokią sąvoką. –
Silpna. Jis sakė, kad visuomet būsiu silpnas. Jis stiprus... žudikas.
Bet juk ir aš toks. Aš nužudžiau Kateriną; turbūt nusipelniau
mirties. Gal verčiau pasiduoti?..
– Ne! – nesusilaikiusi šūktelėjo Elena. Tą akimirką ji negalvojo
apie nieką, tik apie Stefano skausmą. – Stefanai...
– Elena! – tuo pat metu šiurkščiai riktelėjo Mereditė.
Bet Bonės galva nusviro ant krūtinės, žodžių srautas nutrūko.
Pasibaisėjusi Elena suprato, ką padarė.
– Bone, ar tau viskas gerai? Ar gali jį vėl surasti? Nenorėjau...
Bonė pakėlė galvą. Ji buvo atsimerkusi, bet nežiūrėjo nei į žvakę,
nei į Eleną. Abejingai spoksojo tiesiai priešais save. Prabilo ne
savo balsu, ir Elenai sustojo širdis. Balsas buvo ne Bonės, bet Elenai
pažįstamas. Jau buvo girdėjusi jį iš Bonės lūpų kapinėse.
– Elena, – kreipėsi balsas, – neik prie tilto. Ten mirtis, Elena.
Ten tavęs laukia mirtis. –Bonė suglebo.
Elena sugriebė ją už pečių ir papurtė.
– Bone! – ji vos neklykė. – Bone!
– Ką... o, ne. Eime, – Bonė kalbėjo tyliai, sukrėsta, bet savo
balsu. Vis dar susikūprinusi priglaudė delną prie kaktos.
– Bone, ar gerai jauties?
– Atrodo... gerai. Bet buvo taip keista, – balsas skambėjo šaižiai,
ji sumirksėjo. – Elena, ką jis ten kalbėjo apie nužudymą?
– Prisimeni?
– Viską prisimenu. Negaliu apibūdinti; buvo klaiku. Bet ką
tai reiškia?
– Nieko, – atkirto Elena. – Jam haliucinacijos, ir viskas.
Įsikišo Mereditė.
– Jam? Tai tikrai manai, kad ji buvo virtusi Stefanu?
Elena linktelėjo, nusigręžė, jai perštėjo akis.
– Taip. Manau, tai buvo Stefanas. Turėjo būti jis. Man atrodo,
Bonė netgi pasakė, kur jis. Po Vikerio tiltu, vandenyje.